Abstract
Literary theology, which began to form in the second half of the 20th century, opened up new possibilities for linking religion, literature, and personal experience. The journalistic articles of Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) show that, on the one hand, he understood the world in a crystcentric way. On the other hand, Vaižgantas’s thought was also shaped by modernity and the time he lived in, which inclined him to reject religion. By analysing Vaižgantas’s journalistic articles and letters to his relatives, this article argues that the writer’s modernity rests on the interaction of the two realities: the eternal reality of God and the temporal reality of man. Having managed to combine these two realities with his human presence, Vaižgantas has opened up to our culture the dynamics of this interaction, in which the Christian self-restraint and modern consciousness, acting as complementary parts, become an act of self-creation founded on rational will, which in turn is associated with self-control, moderation, determination, and renunciation of egoism.
Highlights
Literary theology, which began to form in the second half of the 20th century, opened up new possibilities for linking religion, literature, and personal experience
Religiją ir tikėjimą laikęs tvirto tautos kamieno šerdimi, žmogiškuoju savo buvimu sujungęs religinį tikėjimą ir tautybę neperskiriamais ryšiais, jau vėliau be religijos neįsivaizdavo ir valstybės gyvenimo, nes viešoji pusiausvyra ir gyvenimo harmonija „reikalauja, kad valstybė ir religija, kaip dvi tikros sesutės, lygiomis būtų žmonijoje, viena antros nepanaudodamos savo tikslams“ (Vaižgantas, 2000, p. 522)
Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 38, p
Summary
Antroje pusėje pradėjusi formuotis literatūros teologija atvėrė naujų galimybių sieti religiją, literatūrą ir asmeninę patirtį, santykį su pasauliu. Publicistiniai straipsniai rodo, kad ta šerdis susijusi su krikščionybe ir kristocentriškai suprantamu pasauliu. Vaižganto mąstymą veikė ir modernybė, jo gyvenamo laiko konkretybė, kuri buvo linkusi atmesti religiją. Pasitelkus publicistiką ir laiškus giminėms, siekiama atskleisti, kad Vaižganto šiuolaikiškumas ir nesenstantis aktualumas remiasi šių dviejų tikrovių sąveika – amžinąja Dievo ir laikiškąja žemiškąja žmogaus. Savo žmogiškuoju buvimu sugebėjęs sujungti šias dvi tikroves, Vaižgantas mūsų kultūrai yra atvėręs šios sąveikos dinamiką, kurioje kaip vienas kitą papildantys sandai dalyvauja krikščioniškasis susivaldymas ir modernusis sąmoningumas, sueinantys į savikūrą, besiremiančią racionalia valia ir su ja siejamais susivaldymu, susiturėjimu, pasiryžimu, egoizmo išsižadėjimu. Reikšminiai žodžiai: Vaižgantas; publicistika; krikščionybė; modernybė; autobiografiškumas; savikūra. “For Heaven to Bend to the Earth” or the Christian Thought in Vaižgantas’s Journalism
Sign-in/Register to view highlights & summary Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a callDisclaimer: All third-party content on this website/platform is and will remain the property of their respective owners and is provided on "as is" basis without any warranties, express or implied. Use of third-party content does not indicate any affiliation, sponsorship with or endorsement by them. Any references to third-party content is to identify the corresponding services and shall be considered fair use under The CopyrightLaw.
