Fenomenologiškai grindžiamos socialinės teorijos sampratos klausimu. I. Sociologija, fenomenologiškai grindžiama metodologija ir kriterijų radikalizavimas

Algimantas Valantiejus

doi:10.15388/socmintvei.2014.1.7460

Abstract

The first part of the article aims to specify some reflexive aspects of phenomenologically grounded understanding of sociology. The article seeks to elaborate the internal structure of the problem of rationality and to draw attention to the taken for granted, „seen but unnoticed“, character of ordinary social life in terms of methodologically complicated relationship between scientific mind and common sense. This article aims to provide an argument that the specification of three criteria – a) rationality of social world, b) radical reflexivity, c) epoche of the natural attitude – are the main sources of methodological radicalization of phenomenologically grounded social theory.

Highlights

Kita mąstymo mokykla traktuoja žmogaus elgseną taip, kaip gamtos mokslininkas traktuoja savo mąstymo objektų „elgseną“, – laikydama savaime suprantamu dalyku, kad gamtos mokslų metodai, kurie leidžia pasiekti itin gerų rezultatų, yra vieninteliai moksliniai metodai ir kad jų taikymas socialinėje tikrovėje yra natūralus: „Norint išspręsti šią problemą reikia savitų metodologinių priemonių, tarp jų – racionalaus veiksmo konstrukcijų.“ (Schutz 1962; 6–7) 13 Žodis tikrumas rodo į pa-kraščius (Williamo Jameso „fringes“ sampratą verta palyginti su Edmundo Husserlio horizonto samprata; plačiau apie tai žr.: Wilshire 1968)
The article seeks to elaborate the internal structure of the problem of rationality and to draw attention to the taken for granted, „seen but unnoticed“, character of ordinary social life in terms of methodologically complicated relationship between scientific mind and common sense
This article aims to provide an argument that the specification of three criteria – a) rationality of social world, b) radical reflexivity, c) epoché of the natural attitude – are the main sources of methodological radicalization of phenomenologically grounded social theory

Summary

Algimantas Valantiejus

Kad fenomenologijos ir sociologijos ryšių išskleidimas kartu gali padėti nušviesti natūralistinį, vienkryptį santykį socialinių mokslų srityje tarp teorijos, metodo ir metodologijos.[14] Šio ypatingo, nors iš pažiūros, rodos, formalaus, santykio eksplikavimas teikia (ir dalinės sėkmės, ir net nesėkmės atvejais) esminę nuorodą. Kita mąstymo mokykla traktuoja žmogaus elgseną taip, kaip gamtos mokslininkas traktuoja savo mąstymo objektų „elgseną“, – laikydama savaime suprantamu dalyku, kad gamtos mokslų metodai (visų pirma matematinės fizikos), kurie leidžia pasiekti itin gerų rezultatų, yra vieninteliai moksliniai metodai ir kad jų taikymas socialinėje tikrovėje yra natūralus: „Norint išspręsti šią problemą reikia savitų metodologinių priemonių, tarp jų – racionalaus veiksmo konstrukcijų.“ (Schutz 1962; 6–7) 13 Žodis tikrumas rodo į pa-kraščius (Williamo Jameso „fringes“ sampratą verta palyginti su Edmundo Husserlio horizonto samprata; plačiau apie tai žr.: Wilshire 1968). Veikiau atvirkščiai: esminių ryšių su individualiomis gyvenimo-pasaulio formomis trūkumas situacinę reliatyvistiką gali paversti pozityvizmu siaurąja šio žodžio reikšme, tik aprašymu.[16]

Rūpinimasis transcendentalinio έποχή grynosios metodinės prasmės išskleidimu

Towards a Phenomenologically Grounded Understanding of Social Theory