F. Bretano ir Dž. Mūro aksiologinė etika: palyginimas

Abstract

Straipsnyje palyginamos F. Brentano ir G. E. Moore‘o metaetika, aksiologija ir normatyvinė etika. Savaiminio gerumo sąvoką abu filosofai laikė fundamentalia, bazine etikos sąvoka ir ja apibrėžė visas pagrindines normatyvines sąvokas, bet ji pati nėra normatyvinės etikos sąvoka: G. E. Moore‘as pabrėžė, kad savaiminis gerumas nėra moralinė idėja, o F. Brentano tam įvedė specialią praktinio gerumo sąvoką. Abu filosofai aksiologinių sprendinių pagrindimo problemą sprendė intuityvistiškai. G. E. Moore‘as šiuos sprendinius laikė savaime akivaizdžiais. F. Brentano teigė, kad norint išsiaiškinti, ar tam tikras objektas savaime geras, reikia kontempliuoti jo sąvoką (bendrą reprezentaciją). Savaime geros (blogos) gali būti tik psichinės būsenos. G. E. Moore‘as savaiminį gerumą (blogumą) taip pat laikė psichikos būsenų savybe, bet manė, kad tą savybę galima priskirti tiems objektams, į kuriuos įeina psichinės būsenos. Abiejų filosofų normatyvinės (praktinės) etinės doktrinos yra utilitaristinės. Abu neigė, kad tam tikro veiksmo privalomumas arba teisingumas gali būti tiesiogiai įžvelgtas, kad tai yra tokios veiksmų savybės, kurios gali būti dorovinės intuicijos objektas.