ES šalių subjektyvioji gerovė ekonominio išsivystymo ir socialinės politikos kontekste

Abstract

The article examines subjective well-being in EU countries in the context of economic development and social policy. The analysis carried out in the article is based upon the assumption from previous studies that the economic dimension is one of the most important factors influencing subjective well-being. The analysis revealed that subjective well-being in EU countries is more dependent on the level of economic development of the country measured by average income than on the orientation of national social policy measured by total social benefits as a percentage of GDP. Based on homeostatic theory of subjective well-being, income should be regarded as an external factor enabling members of society faced with social risks to maintain subjective well-being within the normative limits. Therefore, in the EU countries where the average income is higher, people have a better ability to sustain a higher level of subjective well-being than in the countries where the average income is lower. The findings of the article partially correspond to Marx’s labour theory of value asserting that the owner of labour needs to get the equivalent corresponding to his or her value of labour including the amount required for satisfaction of needs in case the owner is faced with social risks. Thus, it is not that important in terms of subjective well-being whether, in case of social risks, the value of labour is ensured by the State or a market mechanism. ES šalių subjektyvioji gerovė ekonominio išsivystymo ir socialinės politikos kontekste Santrauka Straipsnyje analizuojama subjektyvioji gerovė ES šalyse ekonominio išsivystymo ir socialinės politikos kontekste. Remiantis ankstesnių tyrimų rezultatais pagrįsta prielaida apie ekonominio aspekto svarbą subjektyviajai gerovei nustatyta, kad ES šalių subjektyvioji gerovė labiau priklauso nuo ekonominio šalies išsivystymo, įvertinto vidutinėmis gyventojų pajamomis, nei šalies orientacijos į socialines išmokas, įvertintas procentine išmokų dalimi, palyginti su BVP. Remiantis homeostatine subjektyviosios gerovės teorija, pajamas reikėtų vertinti kaip išorinį veiksnį, padedantį visuomenės nariams, susidūrusiems su įvairiomis socialinėmis rizikomis, išlaikyti subjektyviąją gerovę normatyvinėje sferoje, todėl ir ES šalių, kuriose vidutinės pajamos yra aukštesnės, gyventojai turi geresnes galimybes išlaikyti subjektyviąją gerovę aukštesniu lygiu nei šalių, kuriose vidutinės pajamos yra žemesnės. Remiantis K. Markso darbo jėgos vertės teorija, pagal darbo jėgos kaip prekės mainų dėsnius jos savininkas turi gauti savo darbo jėgos vertę atitinkantį ekvivalentą, apimantį ir darbo jėgos savininko poreikių tenkinimą socialinės rizikos atveju. Todėl galima teigti, kad nėra itin svarbu subjektyviosios gerovės lygio atžvilgiu, ar darbo jėgos vertę, individui patekus į socialinę riziką, užtikrina valstybė ar pati rinka. Reikšminiai žodžiai: subjektyvioji gerovė, gerovės valstybių modeliai, socialinė politika, ekonominis išsivystymas, socialinės pašalpos.