Do sharing economy subjects compete unfairly with traditional businesses? Case of passenger carriage

Abstract

Dalijimosi ekonomika (literatūroje dar vadinama – „bendro vartojimo ekonomika“) – tai verslo modelis, pagal kurį privatūs asmenys internetinių bendradarbiavimo platformų sukurtose atvirose rinkose dalijasi daiktais arba paslaugomis2, mažinant tapačių sandorių su tradicinėmis įmonėmis kaštus.3 Dalijimosi ekonomikos staigus augimas sukūrė prielaidas kilti konkurencijai įvairiose verslo šakose, tokiose kaip transportas, maisto pramonė, daiktų nuoma, pinigų skolinimas ir kt. Šiuo straipsniu nagrinėjamas dalijimosi ekonomikos poveikis tradicinei taksi paslaugų rinkai, didelį dėmesį skiriant „Uber“ platformai, kuri šiuo metu pavežėjimo srityje lyderiauja visame pasaulyje. Taip pat straipsniu siekiama išsiaiškinti, ar pavežėjimo platformos bei jų naudotojai nesąžiningai konkuruoja su taksi įmonėmis bei kokią įtaką dalijimosi platformoms ir jų veiklai daro teisinis reglamentavimas ir / ar jo stoka. Tikslui pasiekti aptariama dalijimosi ekonomikos, nesąžiningos konkurencijos ir pavežėjimo paslaugos samprata, teisinis reguliavimas bei teismų praktika Lietuvoje bei užsienio valstybėse. Juos įvertinus, nustatyta, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio valstybėse tradicinio taksi – keleivių vežimo – verslui dėl teisinio reguliavimo ir veiklos priežiūros stokos yra sudėtinga konkuruoti su dalijimosi platformomis. Tai kliudo tradicinėms įmonėms lygiomis teisėmis vykdyti savo veiklą, varžantis su dalijimosi ekonomikos dalyviais. Nors pavežėjimo paslaugas teikiantys asmenys daugeliu atveju privalo turėti licencijas ar leidimus kaip ir taksi paslaugas teikiančių įmonių vairuotojai, iki šiol nėra išvystyto patikros mechanizmo, kas užtikrintų viešojo intereso apsaugą. Dalijimosi platformos neužkerta kelio sukčiavimui, t. y. paslaugų teikimui naudojantis kito asmens leidimu ar licencija, taip neužtikrinant paslaugų teikėjų patikimumo. Be to, dalijimosi platformos paprastai savo civilinę atsakomybę apriboja minimalia pinigų suma ir neatsako už žalą, kilusią dėl paslaugos teikėjų neteisėtų veiksmų. Nustatyta ir tai, kad nors įvairiose pasaulio šalyse pavežėjimo platformos yra pripažintos transporto paslaugas teikiančiomis įmonėmis, o vairuotojai – jų darbuotojais, platformos neužtikrina visų darbuotojų teisių, kas privalu taksi paslaugas teikiančioms įmonėms. Įvertinus visus šiuos pavežėjimo paslaugas siūlančių platformų ir taksi paslaugas teikiančių įmonių skirtumus, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad ekonominiu požiūriu dalijimosi platformoms yra žymiai lengviau padidinti paslaugų pasiūlą. Tam, kad padidinti taksi skaičių, įmonė turi nupirkti automobilį, įdarbinti naują vairuotoją, užtikrinti, kad jis turėtų visus reikalingus dokumentus ir kt., o „Uber“ platformoje vairuotojų skaičius padidėja naujiems platformos naudotojams užsiregistravus platformoje ir pradėjus teikti paslaugas. Taigi, nors teisinis reguliavimas tikrose srityse keičiamas ir griežtina dalijimosi ekonomikos dalyvių veiklą, taisyklių trūkumas – vis dar akivaizdus. Taip pat trūksta efektyviai veikiančio priežiūros mechanizmo dėl asmenų licencijų, vartotojų teisių užtikrinimo ir kt. Manytina, kad tobulinant teisinį reguliavimą, turėtų būti apsvarstyta galimybė nustatyti dalijimosi platformų atsakomybę dėl vartotojų teisių pažeidimų, paslaugos kokybės užtikrinimo, taip ginant viešąjį interesą ir užtikrinant tinkamos paslaugos pasiekiamumą visuomenei.