Abstract
Straipsnyje analizuojama Didžiosios strategijos raida istorijoje ir nacionalinių valstybių didžiųjų strategijų perspektyvos šiuolaikiniame pasaulyje. Nagrinėjama valstybių, turinčių Didžiąją strategiją, patirtis, tokios strategijos poreikio ir paskirties XXI a. problema. Teigiama, kad globaliame pasaulyje nesumenkėjo nacionalinės Didžiosios strategijos reikšmė ir poreikis – pakito tik jos įgyvendinimo aplinka ir sąlygos. XXI a. Didžiojoje strategijoje valstybės „įsitvirtinimo po saule“ sąvoką keičia „įsitinklinimo“koncepcija, kuri reiškia valstybės pastangą išnaudoti globalizacijos teikiamas galimybes nacionalinės plėtros tikslais. Vakarų pasaulio valstybės nėra natūraliai „pasmerktos“ didėjančios gerovės, kylančios kokybės ir sanglaudos vizijos išsipildymui. Vakarietiškosios Didžiosios strategijos, paremtos liberaliosios demokratijos koncepcija, modelio plėtros sėkmė priklausys ne tik nuo globalizacijos jėgų logikos, bet ir nuo sprendimų, kuriuos privalės priimti valstybių vyriausybės. Tai gali aktualinti nacionalinių didžiųjų strategijų poreikį.
Highlights
Grand Strategy is a focused application of all available instruments of power and influence to assure survival and security of a nation, a State or that of their associa tions
The Article focuses on Grand Strategy demand and purpose problem in the 21st Century
E.g., the United States never had powerful neighbors nor had it faced the necessity to accommodate itself to the practices of other States, American culture of the Grand Strategy is characterized by the “can do strategic culture” concept
Summary
Yra daugybė strategijos sampratų ir apibrėžimų, bet pačia bendriausia prasme strategija – tai sprendimų visuma, apibrėžianti svarbiausius organizacijos ateities tikslus ir veiksmus bei priemones tiems tikslams pasiekti[2]. Kita vertus – nusišalinimas nuo aktyvaus vaidmens pasaulio politikoje taip pat gali būti veiksminga valstybės Didžioji strategija Didžiosios strategijos įgyvendinimo sėkmę tarsi demonstruoja valstybių išlikimas, saugumas (bent jau karinių veiksmų nebuvimo valstybės teritorijoje prasme), ekonominė galia, lyginant su kitomis šalimis, ir kt. Tokie pamatiniai valstybių interesai kaip suverenumas, nepriklausomybė kartais užtikrinami kitų tarptautinės bendruomenės veikėjų tikslų įgyvendinimo sąskaita (čia neabejotinai veikia tradicinės „galios geopolitikos“ arba – stipresniojo – logika). Neutralių valstybių įtikinėjimas, priešiškų vyriausybių teisėtumo neigimas per propagandą – tapo lygiaverčiais Didžiosios strategijos elementais, greta armijų dislokavimo, ekonominės plėtros ir tarptautinių aljansų kūrimo. Vadovaujantis Didžiosios strategijos, kaip priemonės, skirtos užtikrinti ilgalaikį valstybės saugumą ir taiką, samprata, galima preziumuoti, kad valstybių didžiosios strategijos Pirmojo pasaulinio karo metu buvo „netinkamos“ arba jų nepavyko įgyvendinti, nes nesudarė prielaidų ilgalaikei taikai. Tai akivaizdžiai atspindėjo 1939 m. tarptautinė padėtis ir dėl jos kilę Antrasis pasaulinis bei Šaltasis karai[11]
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
