Abstract
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
 Šiame straipsnyje bandoma aiškintis, kaip balsas, garsas ir triukšmas tampa ugdymo objektu, instrumentu, aplinka ir kodėl jis svarbus dabarties ugdyme. Atsiribojus nuo grynai muzikinio ugdymo ir jo tikslų bei reikšmės meniniam ugdymui, straipsnyje diskutuojamos skirtingos teorijos ir jų prieigos, siekiama suprasti, kokią naudą gali teikti garso bendrajame ugdyme tyrimai ir ugdymas garsu. Analizei pasirinktos tradiciškai šiai tematikai taikomos kritine teorija paremtos kritinės pedagogikos prieigos. Šios, pabrėžiančios ugdytinio „balsą“, pratęsiamos postmodernistinės ir posthumanistinės ugdymo filosofijos prieigomis, kurioms rūpi garsas kaip aktualizuotas ir kaip potencialus bei triukšmo, kaip nepageidaujamo garso, percepcija. Galiausiai įvertinama, kad būdamos skirtingos daugeliu ugdymo tyrimų atvejų abi prieigos (kritinės pedagogikos ir postmodernistinės bei su ja siejamos posthumanistinės ugdymo filosofijos) yra viena kitą pastiprinančios ir atveriančios iki šiol nepakankamai suprastą ugdymo garsu reikšmę.
Highlights
Garso aptartį paskatino nuostaba, kad būdami neformalioje aplinkoje įvairių specialybių asmenys, dažniausiai pedagogai, dėstytojai, daug dėmesio kreipia į įvairius aplinkos dalykus: vaizdą, rašytinį tekstą, judesį, kokią nors žinią transliuojančias jų detales ir laiko tėkmę
Ką gi reiškia ugdymo procese balsas, įvairūs garsai, triukšmas, taip pat tyla? Akademinėje literatūroje tvirtinama, kad Vakarų kultūros istorijoje per mažai dėmesio buvo skiriama klausymui ir girdėjimui (Hegarty 2007), o kartu ir jų ugdymui
Šio tyrimo teiginiai apie triukšmo inkorporavimą į pamokos ar ugdymo melodiją metaforine prasme yra nepaprastai svarbūs, perkeliantys į ugdymą tai, kas jau seniai atliekama muzikologų arba muzikos teoretikų, pasitelkiant minėtų Attali, Adorno ir Cage’o požiūrį į triukšmą ir kasdienį garsą kaip muziką
Summary
Kad būdami neformalioje aplinkoje įvairių specialybių asmenys, dažniausiai pedagogai, dėstytojai, daug dėmesio kreipia į įvairius aplinkos dalykus: vaizdą, rašytinį tekstą, judesį, kokią nors žinią transliuojančias jų detales ir laiko tėkmę. Gerai žinome kultūros posūkį, kai buvo pereita prie kur kas platesnių garso tyrimų ir jo suvokimo, ypač „išgirdus“ Johno Cage’o kūrinį 4’33, kuris visas atliekamas tyloje ir kaip tyla (premjera įvyko 1952 m.), ir vėliau atsiradus šio autoriaus tekstams apie garsą (Cage 1961). Kaip ir visa edukacinė erdvė, jau pakitusi nuo senosios disciplinuojančios mokyklos (Foucault 1998) laikų, tačiau dar yra likę daug jos reliktų.
Sign-in/Register to view highlights & summary Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a callDisclaimer: All third-party content on this website/platform is and will remain the property of their respective owners and is provided on "as is" basis without any warranties, express or implied. Use of third-party content does not indicate any affiliation, sponsorship with or endorsement by them. Any references to third-party content is to identify the corresponding services and shall be considered fair use under The CopyrightLaw.
