Abstract
Straipsnyje laukimo tema sekuliarioje visuomenėje nagrinėjama remiantis Walterio Benjamino išskirta santykio su laiku tipologine figūra, kurią jis įvardija kaip „laukiantįjį“. Šios figūros prototipas yra XIX amžiaus prancūzų socialistas ir revoliucionierius Louis Auguste’as Blanqui, savo kosmologiniame traktate iškėlęs „amžinojo sugrįžimo idėją“, kurią keleriais metais vėliau iškėlė ir Friedrichas Nietzsche. „Amžinąjį sugrįžimą“ Benjaminas traktuoja kaip modernų mitą. Moderni mitinė sąmonė straipsnyje nagrinėjama pasitelkiant Hanso Blumenbergo mito sampratą, pagal kurią mitas yra ne pažinimo forma, o būdas įveikti „tikrovės absoliutizmą“. Straipsnyje bandoma parodyti, kad Benjamino „laukiantįjį“ galima traktuoti kaip Nietzsche’s „antžmogį“ – modernaus pasaulio nihilistinę figūrą, koreliatyvią „amžinojo sugrįžimo“ pavidalą turinčiai tikrovei.
Highlights
expel it; time spills from his every pore
He takes in the time
Benjamin is mainly talking about Auguste Blanqui
Summary
Šios figūros prototipas yra XIX amžiaus prancūzų socialistas ir revoliucionierius Louis Auguste’as Blanqui, savo kosmologiniame traktate iškėlęs „amžinojo sugrįžimo idėją“, kurią keleriais metais vėliau iškėlė ir Friedrichas Nietzsche. Benjaminas rašo, kad būtent šioje knygoje pirmą kartą buvo „paskelbta“ melancholiškoji amžinojo sugrįžimo idėja, kurios atradėju paprastai laikomas Friedrichas Nietzsche. Tad galima visiškai pritarti Benjaminui, kuris Blanqui ir Nietzsche’s iškeltą amžinojo sugrįžimo idėją traktuoja kaip mitinės sąmonės sugrįžimą: „Amžinasis sugrįžimas yra priešistorinės, mitinės sąmonės pamatinė forma.
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
