Alternatyvi modernybė ir jos strategija

Abstract

Straipsnyje svarstomas modernybės fenomenas bei pamatinės moderniosios filosofijos ir humanitarinių mokslų nuostatos, susilaukiančios radikalios nūdienos mąstytojų kritikos: atotrūkis tarp faktų ir vertybių, bendruomenę jungiančių saitų susilpnėjimas, mokslinės-technologinės sistemos susiformavimas ir dėl to kylantys svarbūs individų savivokos pokyčiai. Tokie žymūs modernybės kritikai kaip Stephen Toulmin, Leszek Kolakowski, Friedrich August von Hayek ir Louis Dumont tvirtina, jog dekartiškasis racionalumas ir su juo susijusi kieta ir nelanksti geometrinė .tinojimo paradigma jau nebeatitinka nei šiuolaikinio mokslo atradimų, nei žmonių poreikių, ir todėl daug labiau atitinkanti tikrovę būtų biologinė, į evoliuciją ir kaitą orientuota žinojimo paradigma. „Makroskopinis“ mąstymas turėtų užleisti vietą „mikroskopiniam“: ne universalus Metodas, o vietinės „parapijinės“ tiesos ir kultūrinės nuostatos, ne vien „tikslus“, matematiniu gamtamoksliu grįstas žinojimas, bet ir „iracionalios“ vertybės ir papročiai. Mokslo tiesos galioja jo paties konteksto ribose – mokslas, kuris skelbiasi savo tiesomis galįs paaiškinti visą tikrovę,anot mokslo filosofo Evandro Agazzi, neišvengiamai virsta scientizmu, t y. ne mokslu, o moksline ideologija. Straipsnio pabaigoje aptariama nevakarietiškos visuomenės – Meiji laikotarpio Japonijos – reakcija į Vakarų mokslo ir kultūros invaziją. Svarstomas pamatinis konfliktas tarp Vakarų mokslinio metodo ir Azijos moralės bei vertybių pasitelkiant japonų filosofo Kitaro Nishidos, kuriam šios problemos sprendimas tapo viso gyvenimo darbu, pavyzdį.