Abstract

Straipsnyje siekiama įvertinti Žalgirio problemų, susijusių su mūšio eiga, suvokimą naujausioje lenkų istoriografijoje, visų pirma 2010 m. veikale „Lenkijos ir Lietuvos karas su Vokiečių ordinu 1409–1411 metais“. Vertinimo pagrindu pasirinktos Sveno Ekdahlio metodinės nuostatos – būtinybė vadovautis griežta šaltinių kritika ir Viduramžių karybos realijomis. Lenkų autorių „Lenkijos ir Lietuvos kare“ yra aptariami visi reikšmingi mūšio klausimai, vis dėlto esminių mūšio eigos momentų klausimais liekama prie nuomonės, jog patikimiausias šaltinis yra Dlugošo „Analai“. Užsiminus apie specifinę karybos sritį, „Lenkijos ir Lietuvos kare“ pripažįstama būtinybė gilintis į kariuomenės sandarą ir jos mūšio taktiką. Tačiau vadovautis Ekdahlio siūlomu modeliu, pagal kurį per silpnos savarankiškai veikti vėliavos buvo sutelkiamos į kovos pulkus („Schlachthaufen“), o pastarieji – į tris ešelonus („Treffen“), vis dar nesiryžtama ir vėliava tebelaikoma taktiniu vienetu. Taip pat neapsisprendžiama, ar priimti Ekdahlio ir Nadolskio nustatytą kovos rikiuotę pleištu, kuri, šalia rikiavimosi keliomis eilėmis, paliekama kaip viena iš galimų alternatyvų. Todėl konstatuotina, kad, nepaisant dalinės pažangos, „Lenkijos ir Lietuvos kare“ nenutolta nuo tradicinės S. M. Kuczyńskio mūšio versijos. Čia Dlugošo ar „Polskos Ludowos“ apžavai?

Highlights

  • Iš Ekdahlio išvardytų Viduramžių mūšio taktikai svarbiausi yraVerbruggen, 2002 (1. leid.: De Krijgskunst in West-Europa in de Middeleeuwen (IXe tot Begin XIVe), Brussel, 1954)

  • Šiuolaikinės žalgiristikos uždavinys aiškus – mitų puoselėjimui priešpriešinti mokslinę mūšio rekonstrukciją

  • Atkreipęs dėmesį į Dlugošo pastabą, jog retos šios vėliavos eilės[103] buvo papildytos samdiniais, Kwiatkowskis, įžvelgęs, kad to reikėjo norint išlaikyti tam tikrą rikuotę, rašo: „Tai būtų stiprus argumentas, kad vėliavos buvo ne tik organizaciniai vienetai, bet lygiai taip pat ir taktiniai .“104 Nesusimąstyta, kad rikiuotės nė kiek ne mažiau reikėtų laikytis ir esant kovos pulko sudėtyje

Read more

Summary

Iš Ekdahlio išvardytų Viduramžių mūšio taktikai svarbiausi yra

Verbruggen, 2002 (1. leid.: De Krijgskunst in West-Europa in de Middeleeuwen (IXe tot Begin XIVe), Brussel, 1954)

Ekdahlis nurodo
Mūšio lauko lokalizacija – pagal Dlugošo nuorodą į Laubeno ežerą
Mylimo kronikininko pasakojimu paremta lenkiško mūšio etapo rekonstrukcija
Viduramžių mūšio taktikos ignoravimas
Pavienės vėliavos – būriai išsilaksto po mūšio lauką
Pulkų ir pagrindinių kariuomenės dalių samprata žvelgiant pro Dlugošo akinius
Kokį rikiavimąsi naudojo taktinis vienetas – keliomis eilėmis ar pleištu?
Lenkijos karaliaus vaidmuo
Nuostolių klausimas
Full Text
Paper version not known

Talk to us

Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have

Schedule a call

Disclaimer: All third-party content on this website/platform is and will remain the property of their respective owners and is provided on "as is" basis without any warranties, express or implied. Use of third-party content does not indicate any affiliation, sponsorship with or endorsement by them. Any references to third-party content is to identify the corresponding services and shall be considered fair use under The CopyrightLaw.