Abstract
Adutiškio apylinkės (Švenčionių r., Lietuva) ir Kamojų apylinkės (Pastovių r., Baltarusija) straipsnyje tyrinėjamos kaip vientisas arealas, iki pat XX a. paskutiniojo dešimtmečio gyvenęs intensyvios lietuvių ir baltarusių dvikalbystės sąlygomis. Remiantis Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyvo medžiaga ir autorės sukauptais įrašais kartografuojama dabartinė periferinės Kamojų šnektos riba ir analizuojama, kaip šioje teritorijoje aktyvios dvikalbystės fone formuojasi individo kalbinė tapatybė. Medžiaga rinkta iš vyresnio amžiaus informantų (g. 1925–1940 m.), kurie patyrė lenkinimą, rusinimą ir pastarųjų dešimtmečių lietuvių kalbos dominavimą. Didžiausias dėmesys skiriamas kalbinės tapatybės formavimuisi XX a. II-oje pusėje, analizuojama šeimos, mokyklos, bažnyčios, kaimo bendruomenės ir administracinės valdžios įtaka.
Highlights
Adutiškio arealo šnektų fonologija nemažai tyrinėta (Kardelis 2009, 214-248; Urbanavičienė 2000; 2005)
Nors slavų ir lietuvių kalbų kontaktai šiame regione labai intensyvūs, o Baltarusijos lietuviškuose kaimuose fiksuojama baigiamoji dvikalbystės stadija, lietuvių kalbos plotai per pastarąjį šimtmetį nemažėjo drastiškai: kai kurie ekonominiai, religiniai ir švietimo veiksniai iki pat XX a. paskutiniojo dešimtmečio buvo palankūs lietuvių kalbai
She accentuates the characteristics of the linguistic identity of inhabitants of Adutiškis – Kamojys habitat: 1) the inhabitants are bilingual, fluent in Lithuanian and local Belorussian languages; this binary system is interfered by the Polish and the Russian; 2) the linguistic identity is changing constantly: it adapts itself to the political conditions of the region and the social needs of the inhabitants; 3) the declared identity does not always coincide with the language used; a part of inhabitants do not indicate any identity at all
Summary
Adutiškio – Tverečiaus iškyšulys – toliausiai į rytus įsiterpęs Lietuvos arealas. Jis ribojasi su Baltarusijos Respublikos Breslaujos ir Pastovių rajonais. Pietuose ir rytuose už Adutiškio miestelio, jau Baltarusijos teritorijoje, išlikę lietuviški kaimai dialektologijoje vadinami Kamojų šnekta. Paskutiniojo dešimtmečio Adutiškio ir Kamojų arealus skiria Lietuvos ir Baltarusijos valstybinė siena. Tačiau iki tol buvusios administracinės ribos vietinių žmonių gyvenimui neturėjo didesnės įtakos – Adutiškio ir Kamojų apylinkių gyventojai gyveno itin glaudžiai. Vykusius kalbinius kontaktus šį regioną, apimantį Adutiškio, Svirkų apylinkes (Švenčionių r.) Lietuvoje ir Lentupio, Kamojų apylinkes (Pastovių r.) Baltarusijoje, galime tyrinėti kaip tam tikra prasme nedalomą vienetą. Tyrimo tikslas – patyrinėti paribio gyventojų kalbinę tapatybę, t. Y. apžvelgti, kaip formuojasi kalbinė tapatybė šiame dinamiškame areale, kokie veiksniai keičia žmonių kalbinę elgseną, kas nulemia bilingvių informantų tapatybę, kokią įtaką jai daro politinės ir socialinės sąlygos Tyrimo tikslas – patyrinėti paribio gyventojų kalbinę tapatybę, t. y. apžvelgti, kaip formuojasi kalbinė tapatybė šiame dinamiškame areale, kokie veiksniai keičia žmonių kalbinę elgseną, kas nulemia bilingvių informantų tapatybę, kokią įtaką jai daro politinės ir socialinės sąlygos
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
