A Phenomena of Split Consiousness in the Lithuanian Vanguard Poetry of Early XX Century

Saulius Keturakis

doi:10.15388/socmintvei.2003.1.5931

Abstract

The aim of the article is to analyze the relation of the vanguard with the social in the poetic texts of lithuanian varguard in the first decades of the twentieth century. The article develops the analysis of the texts on a level of tension between the writter as an artist and a citizen. The article argues that the spheres of aesthetics and social activity were being divided by the vanguard artists. While the artistic imagination was not constrained in the sphere of aesthetics, in the sphere of social activity the artists followed the societal models that defined a citizenship.

Highlights

Straipsnio tikslas – remiantis XX a. pirmøjø deðimtmeèiø lietuviø avangardistø poetiniais tekstais bei manifestais papildyti lietuviðkojo avangardizmo epistemà, tiksliau apibrëþti lietuviðkojo avangardizmo santykio su sociumu ypatybes bei avangardistinës raiðkos stilistikà, vienokià meno plotmëje, kitokià – derinant kuriamus tekstus prie sociumo
Greta didþiausiø avangardizmo sroviø ekspresionizmo, dadaizmo, siurrealizmo, futurizmo, konstruktyvizmo bûta daugybës smulkesniø, menkai motyvuotø sroviø: Rusijoje, artikuliuodami savo skirtumus, futuristai skilo á kubofuturistus ir egofuturistus, nors abiejø sroviø estetinës programos buvo labai panaðios
Viena ið tokiø kategorijø yra internacionalumas, keturvëjininkø suprastas kaip beveik nieko neribojama lietuviø kultûros integracija á Europos kultûrà

Summary

Introduction

Straipsnio tikslas – remiantis XX a. pirmøjø deðimtmeèiø lietuviø avangardistø poetiniais tekstais bei manifestais papildyti lietuviðkojo avangardizmo epistemà, tiksliau apibrëþti lietuviðkojo avangardizmo santykio su sociumu ypatybes bei avangardistinës raiðkos stilistikà, vienokià meno plotmëje, kitokià – derinant kuriamus tekstus prie sociumo. Keturvëjininkø avangardizmas, kaip ir Vakarø ar Rytø Europos avangardizmo srovës, naujojo meno atskaitos taðkà derino su dviem vertybiø sistemomis – pamirðtuoju, kultûros nesugadintu primitingu praeities menu ir ateities fiktyviu pasauliu. Taèiau keturvëjininkø santykis su liaudies menu buvo daugiau formalus pareiðkimas, nes pasinaudota tik tautosakos motyvais, o ne gilesniais kûrybos principais.

Results

Conclusion