JAV lietuviai tautininkai, 1941 m. pasitraukę iš bendros JAV lietuvių politinės organizacijos Amerikos lietuvių tarybos, pradėjo savarankišką politinę veiklą kovodami dėl Lietuvos nepriklausomybės. Įkūrė savo organizacijas: 1941 m. – Lietuvai vaduoti sąjungą, prie kurios buvo įkurta American Friends of Lithuania, 1943 m. – Amerikos lietuvių tautininkų centrą, 1944 m. – Amerikos lietuvių misiją. 1946–1947 m. susilpnėjęs tautininkų judėjimas ir nuolatinis išeivijos bei Europos lietuvių reiškiamas noras matyti JAV lietuvių politinės veiklos vienybę, vertė tautininkus keisti savo poziciją. 1947 m. prasidėjo JAV lietuvių tautininkų vadų derybos su ALT vadovybe dėl tautininkų sugrįžimo į ALT, su sąlygomis: a) susijungti tautininkų organizacijoms ir b) atskirai nebevykdyti politinės veiklos. 1948–1949 m., praktiškai metus, vyko nelengvas tautinių organizacijų reorganizacijos darbas, kuris baigėsi bendru Seimu, vykusiu 1949 m. gegužės 21–22 d., kuomet buvo įkurta bendra tautininkų organizacija – Amerikos lietuvių tautinė sąjunga. Daugiausia nuveikė tautininkų lyderiai Antanas Olis, Pijus J. Žiūris, Juozas Bačiūnas, Kazys Karpis, Vincas Rastenis, Albinas S. Trečiokas, Juozas Ginkus ir kt. Tautininkų atstovai įėjo į ALT kaip ketvirtoji dalis šalia katalikų, socialistų ir sandariečių. ALTS pagal savo programą įsipareigojo plačiai vykdyti lietuvybės stiprinimo išeivijoje darbą, o ALT sudėtyje – dalyvauti Lietuvos laisvinimo veikloje. JAV lietuvių istorijoje šie klausimai giliau netyrinėti, nors šaltinių yra pakankamai.

Straipsnyje, remiantis archyvine medžiaga ir istoriografija, nagrinėjama Lietuvos švietimo padėtis stalinizmo metais. Dėmesys fokusuojamas į bendrojo lavinimo mokyklų tinklo plėtrą, socialinės padėties įtaką mokinių lankomumui ir mokymosi rezultatams, gvildenama etninių mažumų mokyklų veiklos, mokytojų padėties problematika.

Straipsnyje nagrinėjama Dunojaus kunigaikštysčių problema derybose tarp Rusijos, Prūsijos, Austrijos ir Abiejų Tautų Respublikos per Rusijos ir Turkijos karą (1768–1774) bei rengiantis Pirmajam Respublikos padalijimui. Tekste atsakoma į klausimą, kodėl padalijimo galybės neperdavė Moldavijos ir Valakijos Abiejų Tautų Respublikai kaip kompensacijos už padalijimą. Tyrimas rodo, kaip pagrindiniai derybų dalyviai naudojo Moldavijos ir Valakijos klausimą. Parodoma, kad nė viena šalis nelaikė šio klausimo iš tikrųjų svarbiu veiksniu.

Šiame straipsnyje pristatomi Rusijos imperijos visuomenės modernizaciją XIX a. pab. – XX a. pr. reflektuojantys bruožai, atskleisti išnagrinėjus Rusijos imperijos Teisingumo ministerijos parengtų sąvadų medžiagą apie nuteistų asmenų imtį. Pasitelkus istorikų tyrimams naudojamus klasikinius analizės ir sintezės, statistikos bei lyginamąjį metodus, apžvelgiamas ir palyginamas trijuose apygardos teismuose, veikusiuose Rusijos imperijos europinės dalies skirtinguose geografiniuose paribiuose, nuteistųjų vyraujantis socialinis profilis ir jo kismas. Tyrimo metu buvo sudarytos statistines lentelės apie 1884, 1897 ir 1912 metais užfiksuotus nuteistų asmenų socialinius rodiklius.